Žalčių gelbėjimo operacija
Per kelias dienas – keliolikos žalčių gelbėjimo operacija! Gavę pranešimų, kad Sudervės mokyklos kieme pilna po žiemos nubudusių, iš po senų medžių šaknų lendančių žalčių, išgabenome juos į saugesnę vietą. Įšilus orui, vesdama į darželį dukrą prie kelio saulėkaitoje besišildančių žalčių kupetą pastebėjo jos mama. Susirūpinusi, kad šie įsikūrę pernelyg arti kelio, jų ramybę trikdo moksleiviai, moteris apie savo radinį papasakojo regioninio parko darbuotojams.
Norėdami apsaugoti po žiemos vis dar vangiai judančius žalčius nuo asfaltuotu keliu nuolat zujančių automobilių ir praeivių dėmesio, per kelias dienas keliolika žalčių perkėlėme į saugesnę vietą Dūkštos pažintiniame take ir prie Elniakampio ežero.
„Dabar jie visur bunda, o ten iš mokyklos per pertrauką išbėgę vaikai domisi, gal kokį pagalį kiša į urvelį. Nuvažiavus į mokyklą, mokytoja pasakojo, kad žalčiai ten gyvena nuo seno. Tik dabar ten viskas restauruota, kelias sutvarkytas, o žalčių kelmas prie pat kelio, gali labai greitai po ratais papulti, nes kol dar nėra pakankamai šilta, jie labai vangūs. Jiems reikia pagulėti saulėje, kad kūnas įšiltų, tada jie gauna energijos ir tampa vikrūs. Kiek tuo metu radome, pagavome ir išvežėme prie Dūkštos, toliau nuo kelio ir piktavalių žmonių“, – apie žalčių gelbėjimą pasakojo Neries regioninio parko direktorė Audronė Žičkutė.
Pastaruoju metu išlindusių iš savo slėptuvių žalčių galima išvysti prie namų, ypač ten, kur yra akmenų krūvų, senų kelmų. Nereikia bijoti pasižiūrėti į šį gražų gyvūną, kuris, pasak Neries regioninio parko direktorės, dabar saulėje kraunasi savo energijos akumuliatorių. „Radus savo kieme žaltį, nieko nereikia daryti – jis žino, kur gyvena, ir pats nuspręs, kur judėti. O šiaip žaltį labai lengva pažinti iš geltonų antakių, pilkame fone jie labai aiškiai matyti“, – sakė regioninio parko direktorė.
Sodybose apsilanko vadinamieji geltonskruosčiai arba paprastieji žalčiai – jų Lietuvoje daugiausia. Geltonskruosčiai žalčiai kiek panašūs į paprastąsias angis, tačiau galvos šonuose turi dvi gelsvas arba oranžines dėmes. Jie užauga maždaug iki metro ilgio, mėgsta urvus, medžių šaknis, kelmus, apsigyvena po pastatų pamatais, veisiasi drėgnuose miškuose. Atšilę saulėje, būna greiti, gerai plaukioja ir nardo. Išsigandę šnypščia ir staigiai sukioja galvą, gali apsimesti negyvais. Pabudę po žiemos miego, balandį arba gegužę ima poruotis, o rugpjūtį, rugsėjį išsirita žalčiukai.
Pagonybės laikais juos žmonės net laikydavo kaip naminius gyvūnėlius graužikų populiacijai reguliuoti. Buvo manoma, kad į namus įsliuogęs žaltys atneša laimę, turtus, gausesnį derlių.
Pamačius nepageidaujamoje vietoje atsidūrusį žaltį, galima jį atsargiai išnešti į drėgnesnę vietą, kur yra krūmų, žabų, nendrių, kelmų ar akmenų.
