Tarp Vilniaus ir Kernavės nusidriekusioje Neries regioninio parko teritorijoje glūdi gilūs krašto istorijos klodai. Jau XI–X tūkstm. pr. Kr., kai nuslinkus ledynams atšilo klimatas, į panerius atklydo pirmieji žmonės – klajokliai elnių medžiotojai. Gerėjant gamtinėms sąlygoms gyventojų daugėjo. Dabartinėje parko teritorijoje aptinkama nemažai III–II tūkstm. pr. Kr. datuojamų titnago ir akmens dirbinių.
Pilkapynai
Maždaug V–VI a., Europoje baigiantis tautų kraustymuisi, Neries vidurupyje suklestėjo Rytų Lietuvos pilkapių kultūra. Būdingiausi šios kultūros žmonių palikti paminklai – pilkapiai. Tai laidojimo vieta su sampilu, apjuosta akmenų vainikais arba grioviais. Manoma, kad juose buvo laidojami vienos šeimos nariai. Pilkapiai paprastai būdavo pilami netoli gyvenviečių, grupėmis, kurios sudarydavo pilkapynus – tam tikros bendruomenės kapines. Archeologai XX a. tirdami Neries regioninio parko teritorijoje esančius pilkapius aptiko tik degintinių kapų. Prie jų randamos įkapės taip pat surinktos iš laidotuvių laužo. Sampiluose, be seniausio – centrinio – kapo, randama nuo kelių iki keliolikos kapų. Pilkapių sampilai įvairaus dydžio: 8–12 m skersmens, 1–2 m aukščio. Kai kurie pilkapiai išsiskiria savo dydžiu. Manoma, kad juose palaidoti gentinės diduomenės atstovai. Aptinkama ir žirgams skirtų pilkapių.
Piliakalniai
Piliakalniai – tai natūraliai susiformavusios kalvos bei krantų iškyšuliai su žmogaus rankomis įrengtais gynybiniais įtvirtinimais. Lietuvoje priskaičiuojama beveik 1000 piliakalnių. Pirmieji piliakalniai baltų teritorijose atsirado dar II – I tūkstantmečių prieš Kristų sandūroje. Pirmaisiais mūsų eros amžiais piliakalniai paplinta visoje Lietuvos teritorijoje. Piliakalniuose pradėta įrenginėti gynybinius įtvirtinimus.
Parko teritorijoje žinomi 10 piliakalnių, supilti skirtingais laikotarpiais. Jie visi yra prie Neries arba kiek toliau nuo jos, prie mažesnių upelių. Archeologų tirtas tik Bradeliškių piliakalnis, įrengtas II tūkstm. pr. Kr. antrojoje pusėje ir naudotas iki XIV a. Galingais įtvirtinimais išsiskiria Stirnių piliakalnis, spėjama, įrengtas I tūkstm. viduryje.
Mitologiniai akmenys
Akmenys sudaro gausiausią mitologinių objektų grupę. Iš viso parko teritorijoje priskaičiuojama virš 30 akmenų ar jų grupių, susijusių su mūsų protėvių mitologiniais vaizdiniais. Dažniausiai tai akmenys gulintys Neries vagoje ar netoli jos. Pasak padavimų, kai kurie jų – tai užkeikti žmonės, dėl vienokių ar kitokių priežasčių „užstrigę“ pereinant iš vienos erdvės į kitą. Suakmenėjusiais žmonėmis laikomi Valų Prakeiktų vestuvių, Verkšionių ir Grabijolų Užkeiktų vestuvių, Naujosios Rėvos ir Grabijolų Trijų brolių, Aliejininko, Elkos akmenys Neries vagoje.
Daug Neries vagoje gyvūnų vardais vadinamų akmenų: Gaidelis (Petušok, Bieliūnai), Avis (Ovečka, aukščiau Valų), Jautis (Vol, Valai), Dvylas (Dzvyl, Valai), Bulius (Byk, Saidžiai), Kiaulė su Paršiukais (žemiau Naujosios Rėvos), Karvutė (Krovka, Apskrita), Tilvikas (Cilvik, Karmazinai), Šunelis (Sobačka, Karmazinai), Kumelaitė (Kobylka, aukščiau Grabijolų), Avinas (Baran, Semeniškiai). Istorijos šaltiniai liudija, jog akmenų, esančių upėse, vardai yra paveldėti iš gilios senovės. Baltų dievai ir deivės ne tik savo palydoje turėjo tam tikrus gyvulius, žvėris ir paukščius, bet ir patys galėjo reikštis minėtais pavidalais. Atskirą grupę sudaro vadinamieji pėduoti akmenys, kuriuose pėdas paliko mitinės būtybės ar dievai.
Maršrutas Nerimi tarp Vilniaus ir Kernavės
Tautosaka
2002 m. – 2006 m. Neries regioninio parko teritorija ir jos apylinkės sulaukė didelio tyrėjos, etnografės a.a. Idos Stankevičiūtės dėmesio. Ida, dirbdama parko kultūrologe, per nepilnus ketverius metus surinko beveik pusantro tūkstančio tautosakos vienetų, atskleidė iki šiol nežinomus šių vietų istorijos puslapius, atrado nežinomus pilkapius, piliakalnius ir mitologinius akmenis. Po kruopelytę rinko duomenis ir atsargiai vėrė juos ant vieno prasminio istorijos ir tautinės savasties siūlo… Ida jautė parko teritorijos kultūrinį ir istorinį unikalumą, kurį visomis išgalėmis stengėsi atskleisti ir parodyti.
2007 m. dr. Vykintas Vaitkevičius sudarė Idos užrašytos tautosakos rinkinį, o 2014 m. doc. dr. Kristina Rutkovska vietine lenkų kalba užrašytus tautosakos vienetus išvertė į lietuvių kalbą. Taip rinkinys pasipildė lietuvišku vertimu ir tapo perskaitomas ir suprantamas visiems etninės kultūros mylėtojams. Kviečiame atrasti Neries regioninį parką ir jo paslaptis susipažįstant su šiuo unikaliu Vilniaus krašto tautosakos lobynu. neries-regioninis-parkas-tautosakos-rinkinys-su-papildytu-vertimu