Neries regioniniame parke ir apylinkėse yra 14 valstybės saugomų gamtos paveldo objektų. Tai patys seniausi ir storiausia regioninio parko medžiai (jų net 7!), išskirtinių dydžių rieduliai, konglomeratai, atodangos, šaltiniai bei olos.
1. Alkų ąžuolas. Netoli Paalkių piliakalnio, Neries regioninio parko Kulio kraštovaizdžio draustinyje augantis Alkų ąžuolas – storiausias regioninio parko teritorijoje. Ąžuolo kamieno apimtis siekia net 5,12 m., aukštis – 18 m., amžius – virš 300 metų. Šį šimtametį ąžuolą 2009 metų pradžioje parodė Kazokiškių gyventojas S. Kanevičius. Vietovė, kurioje auga šis saugomas ąžuolas, ypatinga. Tai natūralių kalvų grandinė, vadinama Alkų kalnais (alkais buvo vadinamos senosios šventvietės). Kadaise už jų plytėjo šventoji Alkų giria, minima ir XVI a. šaltiniuose. Todėl naujai atrastas šimtametis galiūnas pavadintas Alkų ąžuolu.
2. Šventasis Daubų ąžuolas auga kairiajame Dūkštos krante. Šio ąžuolo kamieno apimtis – 4,95 m., skersmuo 1,57 m. Ąžuolo amžius apie 300 metų. Jį apžiūrėti galite keliaudami Dūkštos pažintiniu taku.
3. Vaigeliškių ąžuolas. Ąžuolo kamieno apimtis – 4,90 m., skersmuo – 1,56 m.
4. Paneriškių ąžuolas auga Neries regioninio parko Sviliškių kraštovaizdžio draustinyje. Jo kamieno apimtis – 4,70 m., aukštis – 21 m. Deja, 2009 m. ąžuolo būklė labai pablogėjo – nulūžo ąžuolo viršūnė ir viena stambi šaka. Kol kas yra išlikusios gyvybingos dvi ąžuolo šakos.
5. Gojaus ąžuolas. Ąžuolo kamieno apimtis – 4,58 m, aukštis – 32 m. Jis auga šalia Neries regioninio parko, Vilniaus miškų urėdijos Dūkštų girininkijos 301 kv. 25 skl.
6. Ąžuolų karalienė. Šio medžio kamieno apimtis – 4,40 m., kamieno skersmuo – 1,40 m. Prieš kelis dešimtmečius už kelių šimtų metrų nuo jos ošė Ąžuolų karalius, kuris, neatlaikęs metų naštos, deja, išvirto.
7. Velniakampio pušis. Netoli Dūkštų, Neries regioninio parko Velniakampio kraštovaizdžio draustinyje auganti Velniakampio pušis – vienintelė regioniniame parke, turinti saugomo objekto statusą. Jos kamieno apimtis 3,30 m., aukštis – 26 m., amžius – apie 300 metų. Pušis auga netoli Karmazinų pilkapyno, kuriame mūsų protėviai buvo laidojami V-VIII a.
8. Karmazinų atodanga. Aukštis: 35 – 36 m, ilgis palei upės vagą: 40 m. Netoli Karmazinų piliakalnio, Dūkšta pasuka į pietus, neįveikusi stataus 55 m aukščio klonio šlaito. Stiprios srovės nuolat ardomas šlaitas tai vienur, tai kitur nuslenka, atidengdamas šlaitą sudarančių nuogulų sluoksnius.
9. Bražuolės tufų atodanga. Ties Joteliūnų kaimu, dešiniajame Bražuolės slėnio šlaite, atsidengia klintinio tufo atodanga (ilgis – 65 m, aukštis – 5,4 m). Bražuolės tufų atodanga – viena iš nedaugelio Lietuvoje, kur formuojasi klintiniai tufai. Ši atodanga yra labai svarbi moksliniu ir pažintiniu požiūriu. Klintinis, arba šaltinių, tufas – tai porėta lengva uoliena, susidaranti nusėdant šaltinių vandenyje esančiam kalcio karbonatui. Šaltas, kalcio bikarbonato prisotintas požemių vanduo, išsiveržęs į žemės paviršių, sušyla, netenka dalies anglies dvideginio, o jame esantis kalcitas iškrinta nuosėdomis – panašiai, verdant kietą vandenį, ant arbatinuko sienelių susidaro kalkių sluoksnis. Žinoma, gamtoje procesas trunka žymiai ilgiau – tūkstančius metų. Ypač daug klintinio tufo susidarė poledynmetyje (holocene), prieš 5-6 tūkst. metų, ilgą laiką vyraujant šiltam ir drėgnam klimatui. Šaltinių klinties susidarymo vietos (tiesa, ne tokios didelės kaip prie Bražuolės) Neris slėnyje taip pat geologų žinomos ir tirtos prie Elniakampio, Antakalnių, Naujosios Rėvos ir Mozūriškių kaimų. Joteliūnų klintinio tufo atodanga – ypač jautrus lankymui objektas, todėl jos lankymui pritaikyti neketinama.
10. Bražuolės akmuo. Paėjėjus apie 800 m. nuo Bražuolės tufų atodangos prieš srovę, kairiajame Bražuolės krante stūkso įspūdingas riedulys, vadinamas Bražuolės akmeniu. Riedulys dalinai apsemtas upės vandens, netaisyklingo kūgio formos, dalinai apsamanojęs. Jo matomos dalies ilgis 3,4 m, plotis 3,2 m, aukštis 2 m, apimtis ties apačia 11,2 m. Riedulį sudaro rausvas granitas su koncentruotomis lauko špatų kristalų sankaupomis, biotitu, pavieniais granatais.
11. Vilkų duobė yra Neries regioninio parko Kulio kraštovaizdžio draustinyje. Vilkų duobės gylis 8 – 10 m, ilgis – 75 m, plotis – 40 m, plotas – 0,21 ha. Tai vakarų-rytų kryptimi šiek tiek ištęsta taisyklingo piltuvo formos duobė. Jos dugne kaip ir aplin duobę slūgso geltonas įvairaus grūdėtumo smėlis su reta žvirgždo priemaiša. Duobės dugne yra senų kasinėjimo žymių. Duobė sausa. Pagal turimą geologinę medžiagą ir pagal bendrą geologinės situacijos analizę galima daryti prielaidą, kad tai glaciokarstinė duobė. Kitaip sakant, paviršius šioje vietoje „prasmego“, ištirpus po III terasos smėliu palaidotam ledo luistui. Ši duobė sausa dėl to, kad paviršinis vanduo smėlingose nuogulose čia slūgso žymiai giliau, negu yra duobės dugnas. Grabijolų kaimo gyventojo L. Medekšos (g. 1926) pasakojimas: “Už upės yra didelė gili duobė. Tėvas sakė, kad mano prosenelis ten kasė, tai net plytas iškasinėjo, tokias dideles, raudonas. Iš Kernavės ten tunelis buvo, iki Vilniaus buvo padarę. O kai išsilaužė tas tunelis, tai duobė atsirado”.
12. Ausiutiškių konglomeratas. Šis neįprastos formos darinys, lyg nebylus geologinės praeities liudininkas, stūkso ties Ausiutiškių vienkiemiu, kairiajame Neries krante, prie pat upės vagos. Konglomerato aukštis – 2,10 m, ilgis – 5,55 m, plotis – 3,20 m., didžiausia horizontali apimtis – 12,80. Gerai matomas vis dar išlikęs pirminis sucementuotų nuogulų sluoksniuotumas.
13. Airėnų konglomeratas yra Neries regioninio parko Kulio kraštovaizdžio draustinyje. Konglomeratas sudarytas iš 2-jų dalių. Viena jų yra Neryje, kita – prie pat upės vagos. Konglomertas – tai nuosėdinė uoliena, kurią sudaro susicementavęs įvairiagrūdis smėlis, žvirgždas, gargždas, rieduliai. Padavimuose pasakojama, kad Neries pakrantėje prie esančios konglomerato uolos gyveno atgailaujantys atsiskyrėliai – “pūstelninkai”. Kažkokius ypatingus drabužius dėvėdami jie gyveno valgydami riešutus, grybus, uogas, šildydamiesi prie laužo. Pagrindinė jų atsiskyrimo priežastis buvo atgaila, o užsiėmimas – malda.
14. Saidžių šaltinis trykšta greta Saidžių kaimo, Neries upės slėnio kairiojo šlaito papėdėje, Lentvario girininkijos 64 kvartale. Šaltinis išteka didelio sufozinio cirko pakraštyje. Aukščio skirtumas tarp Saidžių šaltinio ir Neries upės lygio sudaro 1,3-1,5 m. Nuo šlaito papėdės, kur išteka šaltinis, iki Neries upės yra 19 metrų atstumas. Šaltinio debitas – 3,33 litro per sekundę arba 287,45 kub. m. per parą. Vanduo švarus, vidutinio kietumo, lyginant su geriamojo vandens kokybės standartais, turi maždaug 2 kartus daugiau geležies.
