Po ledu – gyvybės pradžia
Šiuo metu, kai Dūkštos ir Bražuolės upes vis dar dengia storas ledas, po juo verda tylus, bet nepaprastai svarbus gyvenimas. Lašišų uodegomis rudenį rūpestingai sukastų akmeninių lizdų – vadinamųjų nerštaviečių – plyšeliuose dabar vystosi jų ikrai. Šaltas, skaidrus ir deguonimi prisotintas vanduo lėtai skalauja ikrus užtikrindamas gyvybiškai svarbias sąlygas besiformuojantiems embrionams.
Priklausomai nuo vandens temperatūros, lašišų ikrų inkubacija trunka apie 4–6 mėnesius. Ankstyvą pavasarį iš jų išsirita lervutės – dar su trynio maišeliu, kuris kelias savaites tampa vieninteliu jų maisto šaltiniu. Tik jam sunykus, jaunosios lašišaitės pradeda aktyviai maitintis ir palengva palieka gimtąsias lizdavietes.
Laikui bėgant, jaunikliai pamažu nukeliauja į sraunias, deguonies turtingas Neries rėvas. Čia saugiai slėpdamiesi tarp akmenų ir besirangančiose kurklių kasose, medžioja vabzdžių lervas, įvairius bestuburius, o vėliau – ir mažas žuvis. Upė tampa jų mokykla: srovė ugdo ištvermę, o slėptuvės suteikia saugumą.
Neries ir jos intakų vandenyse jaunos lašišos praleidžia apie 1–3 metus. Tuomet jų laukia ilga kelionė žemyn upe, per Kuršių marias ir tolyn į Baltijos jūrą. Jūroje jos auga dar 1–3 metus, kol subręsta ir, vedamos stipraus gimtinės instinkto, grįžta atgal – į tas pačias sraunias ir akmenuotas upes, kuriose prasidėjo jų gyvenimas.
Ir čia kyla svarbiausias klausimas: ar sugrįžusios jos ras savo gimtąsias upes tokias pat – natūralias, sraunias ir gyvas? Nuo mūsų sprendimų šiandien priklauso, ar po ledu ir ateityje tyliai pulsuos lašišų gyvybės pradžia.
