Mažieji Neries intakai – saugomų teritorijų pažiba
Neries upė, per visą savo 238 kilometrų ilgį Lietuvos Respublikos teritorijoje, savyje surenka daugiau nei 70-ties Lietuvos upių kadastre inventorizuotų intakų – upių, upelių, upokšnių ir upeliūkščių – vandenis. Didžioji dalis jų priskiriami Neries mažųjų intakų upių pabaseiniui. Lietuvos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre registruojamos tos vandens tėkmės, kurių ilgis ne mažesnis kaip 3 km arba baseino plotas ne mažesnis kaip 5 km2, tad pačių mažiausiųjų, dažnai bevardžių Neries slėnį raižančių upeliūkščių yra dar kur kas daugiau.
Didžiausias Neries intakas – Šventoji, yra vienintelė į Nerį įtekanti Lietuvos mastu didele laikoma upė, kurios ilgis – 248 km. Vidutinių upių (10–100 km ilgio), savo vandenimis maitinančių Nerį, yra 23, iš kurių ilgiausios – Žeimena (85 km), Vilnia (78 km), Musė (68 km). Smulkių upių – upelių ir upokšnių (3–10 km ilgio) į Nerį įteka virš 40. O pačių smulkiausių upeliūkščių (0,25–3 km ilgio) pagal kadastro nuostatus yra įregistruota mažiau nei dešimt, tačiau įvairios smulkios tėkmės, kai kurios tik laikinos, sudaro didžiausiąją dalį. Dalies jų vagos reguliuotos, tačiau daugybė vis dar natūralių upokšnių ir upeliūkščių lėtai ir ramiai suka savo vingius tankių miškų apsuptyje, arba stačiašlaitėmis griovomis bei akmenuotais slėniais nekantriai veržiasi Neries link, ypač pavasarį ar po stipresnių liūčių.
Dalies išraiškingiausių ir vertingiausių Neries intakų – upių, upelių ir upokšnių – slėniai saugomi Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijai priskirtose saugomose teritorijose – Neries regioniniame parke, gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose. Ypač vertingai Neries slėnio kraštovaizdį papildo sovietinės melioracijos nesugadintų mažųjų intakų slėniai, sukuriantys vaizdingą kalvų, nuokalnių ir raguvų peizažą. Stačiašlaičiai, miškais apsigaubę vandens tėkmių išgraužti slėniai bei jų vaizdingos santakos su Nerimi pabrėžia Neries slėnio reljefo įvairovę.
Itin išraiškinga yra Dūkštos upės, dešiniojo Neries intako, vaga – labai akmenuota, srauni, vingiuota, suformavusi Dūkštų ir Karmazinų atodangas, apsivijusi Bradeliškių, Buivydų ir Karmazinų piliakalnius, čiurlena Neries link. Bendras Dūkštos ilgis – 25 km, tačiau paskutiniuose savo kilometruose, Neries regioninio parko teritorijoje, ji tampa tikru „lietuviškuoju kanjonu“ (žemupio slėnis – iki 30–40 m gylio), kuriuo pavasarinių potvynių metu sraunioji Dūkšta teka kaip tikra kalnų upė.
Labai akmenuotomis vagomis ir išraiškingais slėniais taip pat pasižymi ir mažieji intakai, į Nerį įtekantys ties viena didžiųjų Neries rėvų – Saidės. Tai Čekonė (11 km ilgio) dešiniajame Neries krante ir Moluvėnų (Saidės) upelis (5 km ilgio) kairiajame Neries krante. Pasivaikščiojimas palei šiuos upelius primins tikrą pasaką – gilūs stačiašlaičiai slėniai, sraunios ir akmenuotos upelių vagos, pakrantėse stūksantys apsamanoję rieduliai. Šių dviejų upelių slėniai saugomi Neries regioninio parko Saidės kraštovaizdžio ir Čekonės hidrografiniame draustiniuose.
Vilsos upelis (Sumakas), vos nepilnų 3 km ilgio, tačiau yra garsus visoje Lietuvoje dėl savo žymiųjų natūralių krioklių. Didžiausioji Vilsos upelio pakopa siekia daugiau nei 1,5 metro aukščio, o sraunus ir vingiuotas upelis yra itin gyvas ir veržlus – besigrauždamas gilyn kasmet keičia pačių krioklių formą bei padėtį, formuoja išraiškingas atodangas.
