Karmazinų pilkapynas

2cKarmazinų pilkapynas – didžiausias Vilniaus apylinkėse. Daugiau kaip 10 ha plote čia išliko apie 140 pilkapių, kuriuose mūsų protėviai buvo laidojami V-VIII a. Po archeologinių tyrimų čia atkurti trys pilkapiai – vieninteliai Lietuvoje. Pro juos vingiuoja pažintinis pėsčiųjų takas, kuriuo galima pasivaikščioti miškingu slėniu tekančios Neries pakrante.

Ką byloja šis V-VIII a. pilkapynas? Tautų kraustymosi Europoje pabaigoje, maždaug nuo V a. dabartinės Lietuvos teritorijoje pradeda keistis laidojimo papročiai. Šiuo laikotarpiu lietuvių gentis kažkokių išorės įvykių įtakota, pradeda išsiskirti iš bendro baltų genčių masyvo. Šis išsiskyrimas yra lydimas mirusiųjų deginimo ritualo atsiradimu. Į rytus nuo Nemuno vidurupio (į šį arealą patenka parko teritorija) iki II tūkstantmečio pradžios įsigali palaikų deginimo paprotys. Palei Nerį pasipila ištisiniai pilkapynų masyvai, orientuoti šiaurės vakarų ir vakarų kryptimis. Toks pilkapių išsidėstymas rodo aiškias mirusiųjų sąsajas su Neries upe. Pasak senųjų tikėjimų, vakaruose, jų vandenyse yra mirusiųjų šalis. Net upės vardo kilmės paieškos susijusios su laidojimo papročiais. Kalbininkas A. Vanagas neatmetė galimybės, jog Neries-Vilijos (Velja) vardas gali būti sietinas su lietuvių kalbos žodžiais vėlės „mirusiųjų dvasios“.

Dar vienas pastebėjimas: parko teritorijoje už didesnių pilkapynų masyvų, Neryje yra akmenų grupės (rėvos), turinčios savo vardus ir apipintos padavimais. Už šio pilkapyno žemyn upe vanduo šniokščia per 8 išlikusius “Užkeiktus vestuvininkus” ties Verkšionių kaimu ir per 9 “Užkeiktos veselios akmenis” ties Grabijolų kaimu, kur taip pat yra didžiuliai pilkapynai. Buvo sakoma, kad per devynis vandenis persivertęs vanduo pasidaro švarus ir šventas. Gal būt su vėlėmis per akmenis besiverčiantis vanduo, joms padėdavo išsivalyti ir patekti į kitą pasaulį…

Baltų mitologijos paveldo tyrinėtojai teigia, jog pilkapių, upės rėvų, gelmių ir kitų rūšių šventviečių kompleksai Neries regioniniame parke Karmazinų-Padūkštų ir Grabijolų-Padvarių vietovėse yra unikalūs. Šios vietos ryškiausiai atskleidžia archajinius protėvių tikėjimus apie ypatingą upių rėvų vaidmenį mitologijoje bei, tam tikra dalimi, apie jų poveikį kultūrinio kraštovaizdžio formavimuisi.

“Mitologija yra pagrindinis šaltinis tautos kultūrai pažinti, nes ji byloja kaip mūsų protėviai galvoja apie pasaulį, apie gyvybės ir mirties, gėrio ir blogio priežastis. Senųjų tikėjimų pasaulėjautos atmintis tebėra kiekvieno lietuvio sielos dalis, jei jis nėra nukapojęs savo šaknų” Marija Gimbutienė