Žiemos stebuklas miškuose: ugniabudžių šviesa ant senų guobų
Gruodžio miškai slepia tikrą žieminį stebuklą – UGNIABUDES, dailiai sulipusias ant senų guobų kamienų.
Nors aplinkui žiemiška vėsa ir tyla, šie ryškūs, medumi blizgantys grybai nepabūgsta šalčių ir tvirtai laikosi savo vietoje.
Jei šį mėnesį lankysitės Dūkštos slėnyje ir keliausite čia įrengtu pažintiniu taku, nepamirškite pakelti akių į pakrantėse augančias guobas – būtent ten dažniausiai galima pamatyti šias žiemiškas gražuoles.
Kodėl ugniabudė svarbi medžiams ir miško ekosistemai?
1. Ugniabudė yra medieną skaidantis grybas, todėl pagreitina nudžiuvusių ar pažeistų medžių irimą, grąžina organines medžiagas atgal į miško dirvožemį, palaiko dirvos derlingumą ir miško atsinaujinimą.
2. Ugniabudė natūraliai kolonizuoja nusilpusius, pažeistus ar nudžiuvusius senus medžius. Tokiu būdu padeda atsikratyti biologiškai silpnų individų ir sudaro sąlygas augti jauniems medžiams, palaiko miško dinamiką ir natūralų ciklą.
3. Kuria buveines vabzdžiams, paukščiams ir kitoms rūšims. Kai ugniabudė ima ardyti medį, kamiene atsiranda drevės, plyšiai, minkštėjanti, vabzdžiams tinkama mediena. Šie mikrobuveinių tipai reikalingi geniams ir kitiems drevėms perėti naudojantiems paukščiams, negyvos (gyvastingos) medienos vabzdžių rūšims, įvairiems kitiems grybams ir kerpėms.
4. Ugniabudė yra viena iš senų ir natūralių miškų indikatorinių rūšių. Jos buvimas rodo ilgą miško tęstinumą ir pakankamą kiekį negyvos (gyvastingos) medienos.
Ar ugniabudė kenkia medžiui? Ant gyvų medžių ji sukelia baltąją puvinį, kas laikui bėgant silpnina kamieną. Tačiau ekosistemai tai yra natūralus ir būtinas procesas, o ugniabudė dažniausiai pasirodo tuomet, kai medis jau natūraliai yra susilpnėjęs.


















