Džiugios naujienos iš juodųjų gandrų – retų ir saugomų paukščių – pasaulio!
Liepos pradžioje patikrinus žinomas juodųjų gandrų lizdavietes Neries regioniniame parke visuose trijuose lizduose rasta po du gandrų jauniklius! Vieni jau kiek ūgtelėję, kiti dar visai maži, pasipuošę baltomis pankiškomis šukuosenomis. „Šiemet juodiesiems gandrams metai nėra labai palankūs, šaltas ir sausas pavasaris išdžiovino daugelį šlapynių, tad retame lizde auga daugiau nei vienas-du jaunikliai, nemažai ir visai tuščių“, – sako Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos viešųjų ryšių specialistė Eglė Sukackienė.
Juodieji gandrai – sengirių gyventojai
Su retomis išimtimis, jie gyvena atokiose, žmogaus mažai trikdomose vietose – senuose, brandžiuose miškuose su arti esančiais vandens telkiniais (upeliais, tvenkiniais, pelkėmis), kuriuose maitinasi. Lizdus suka aukštai medžiuose – dažnai senuose ąžuoluose, pušyse ar kituose stambiuose medžiuose, kurie dažniausiai aptinkami sengirėse ar brandžiuose miškuose. Šie paukščiai itin jautrūs žmogaus veiklai, todėl vengia ūkiškai tvarkomų ar dažnai lankomų miškų – tai dar vienas požymis, siejantis juos su sengirėmis.
Kaip ir kodėl svarbu saugoti juoduosius gandrus?
Juodasis gandras, kaip reta ir jautri rūšis, yra itin svarbus ekosistemų apsaugai – jo buvimas ir išsaugojimas užtikrina ne tik šio unikalaus paukščio išlikimą, bet ir padeda išlaikyti vertingas, natūralias buveines, kuriose gyvena daugybė kitų saugomų gyvūnų, augalų ir mikroorganizmų. Taip pat juodasis gandras yra viena iš nedaugelio rūšių, prie kurios išsaugojimo gali prisidėti kiekvienas iš mūsų – jei žinote ar miške pamatote juodojo gandro lizdą būtinai įveskite jį į Saugomų rūšių informacinę sistemą (SRIS) arba duomenis perduokite artimiausios saugomos teritorijos specialistams. Tai itin svarbu, nes aplink juodojo gandro lizdą miškas negali būti kertamas.
Nuotraukos E.Sukackienės
