Dūkštų ąžuolynas yra tiesiog aukso vertės retajam auksavabaliui!

DSC_0080Niūriaspalvis auksavabalis (Osmoderma barnabita) yra reta ir nykstanti rūšis. Nors jos paplitimas driekiasi plačiai per pusę Europos, tinkamų buveinių yra išties nedaug. Taip yra todėl, kad auksavabalis gali gyventi tik senų, saulėje gerai įšildomų lapuočių (dažniausiai ąžuolų) drevėse.

Auksavabaliai daugybę metų buvo prisitaikę gyventi netoli žmonių ir jų sukurtose erdvėse. Senų parkų medžiai, šimtametės medžių alėjos ar net pavieniai ąžuolai dirbamuose laukuose buvo plačiai ir gausiai apgyvendinti šio vabalo. Pagrindinė grėsmė jo išlikimui kyla šiems medžiams senoliams mirštant. Neretai netoli tiesiog nėra kitų tinkamų medžių į kuriuos jie galėtų persikelti. Net ir pasodinus tinkamų rūšių medžius šalia, jiems prireiks kelių šimtų metų, kol susiformuos auksavabaliams tinkamos buveinės. Štai kodėl Dūkštų ąžuolynas ir net šalia esantys lapuočių miškai tampa aukso vertės šiam retam auksavabaliui! Čia gausu senų ąžuolų, kurie yra tinkami vabalui gyventi, taip pat yra ir jaunesnių ar visai jaunų medelių, kurie per eilę metų taps medžiais senoliai ir galės priglausti auksavabalius gyvenimui.

Šiais metais baigiantis rugpjūčiui baigiasi ir auksavabalių skraidymo laikotarpis. Jie jau susiporavę ir radę tinkamas ąžuolų dreves gyventi. Dabar, patelėms sudėjus kiaušinėlius, iki atšalant orams iš jų susiformuos lervos, kurios ramiai žiemos iki pavasario. Kitais metais, sušilus orui, jos pradės maitintis drevėje esančia pūvančia mediena ir truputi ūgtels iki žiemos. Tik antraisiais metais dar paūgėjusios ir sulaukusios didžiųjų vasaros kaitrų virs suaugusias individais, kurie skris ieškoti naujos drevės arba liks toje pačioje, kurioje ir susiras sau partnerį. Nusprendę užkariauti naujus medžius toli neskris – kelis šimtus metrų. Jei tokiu atstumu nesuras naujo tinkamo medžio – skrydis bus baigtas ir populiacija išgyvens tik sėsliųjų vabalų dėka.

Šiais metais parko ekologė Inga atliko niūriaspalvių auksavabalių stebėjimą – jų suskaičiuota beveik tiek pat, kiek ir kiekvienais metais. Tai reiškia, kad Neries regioniniame parke auksavabalių populiacija yra stabili. Šiemet net keliolika auksavabalių įskrido į abrikosais kvepiančias feromonines gaudykles, pakabintas ant senų ąžuolų kamienų. Atlikus skaičiavimus, visi auksavabaliai gyvi paleisti atgal, į drevėtus medžius, kur ir buvo sugauti. Gero jiems tolimesnio skrydžio!