smėlingos

Saugomos stepinės pievos

Neries regionis parkas – garsus ir gražus dėl savo miškų gausybės. Nors beveik 90 % teritorijos yra apaugę mišku, tarp jų įsiterpusios pievos nenusileidžia savo gamtine verte. Šį kartą norime Jums pristatyti stepines pievas. Tokių Lietuvoje ir net visoje Europos bendrijoje likę visai nedaug, o savyje jos sutalpina gausybę gamtinių vertybių. Džiaugiamės, kad tokių natūralių pievų Neries regioniniame parke sutinkama net keliose vietose. Tačiau džiaugdamiesi žinome ir tai, kaip svarbu jas išsaugoti. Parko direkcija kasmet prižiūri šias pievas tam, kad visi jų gyventojai galėtų ir toliau klestėti.

Kas yra stepinė pievos ir kuo jos vertingos?

Stepinės pievos – tai sausos, atviros, natūralios pievos, pasižyminčios savita augaline sudėtimi. Jas galime sutikti šlaituose, kur mažai mineralinių medžiagų, ir kuriems tenka ypač daug saulės šviesos. Vasaros metu tokiuose šlaituose esančios stepinės pievos yra saulės nuolat įkaitinamos ir išdžiovinamos. Mūsų klimato augalams, kurie pripratę prie gausių lietų ir, neretai, vėsaus oro, tokios sąlygos nėra palankios. Augalui augti be drėgmės ir mineralinių medžiagų nėra taip paprasta. Todėl tie augalai, kurie per ilgus evoliucijos metus prisitaikė augti tokiomis sunkiomis salygomis, tapo labai specializuoti ir dabar gali augti tik tokiuose smėlinguose šlaituose. Esant kitokiai buveinei, jie tiesiog neatlaiko kitų augalų konkurencijos ir būna jų užgožiami. Štai todėl būtent stepinėse pievose galime sutikti daug saugomų ir į Raudonąją knygą įrašytų augalų rūšių. Ir kaip visur gamtoje, bet kurioje vietoje auga ne tik augalai, bet  susiformuoja visa ekosistema, kuri prisitaiko prie tam tikros buveinės. Tai – drugiai, skruzdės, vorai, driežai, kerpės, grybai ir visa kita gyva galybė organizmų.

Kodėl ir kaip saugome stepines pievas?

Idealiausia priežiūra stepinėms pievoms būtų gyvulių ganymas. Užtektų nedidelės avių ar ožkų bandos, kuri galėtų nuganyti šias ne itin vešlias pievas ir palaikyti buveinę pačios geriasios būklės. Tačiau Vilniaus rajone, sostinės pašonėje, sunku surasti ir nedidelę naminių gyvulių bandą, kuri galėtų atlikti tokią užduotį. Tad pasirenkamas kitas būdas užtikrinti, kad stepinės pievos neužaugs – tai yra šienavimas. Šienauti stepines pievas galima tik rudeniop, kai visos saugomų augalų rūšys subrandinusios ir išbarsčiusios sėklas, o ten gyvenantys vabzdžiai jau subrendę ir pasislėpę žiemojimui. Šiais metais šienavimo darbai buvo atlikti rugsėjo pradžioje. Buvo sutvarkyti net 4 ha tokių šlaituose įsikurusių vertingųjų stepinių pievų – prie Bradeliškių, Buivydų, Airėnų ir Bielazariškių kaimų.

Ką galime sutikti stepinėse pievose?

Nors stepinėse pievose gausu įvairių retųjų augalų ir gyvūnų, norime papasakoti apie turbūt vieną unikaliausių jų gyventojų – drugelį gencijoninį melsvį. Tai drugys, kurį skraidantį galime pastebėti birželio, liepos mėnesiais. Tiesa, jie gyvena labai sėsliai ir skrenda vos kelis šimtus metrų. Liepos mėnesį svarbiausia užduotis patelėms yra surasti vienintelį šių drugių mitybinį augalą, kuris yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą – melsvajį gencijoną. Iš ant lapų padėtų kiaušinėlių išsiritusios lervos keliauja į augalo pumpurus, kur  kelias savaites maitinasi ir bręsta. Tada prasideda nepaprastai rizikingas ir svarbus momentas: lervos, ausdamos ploną šilkinį siūlą, lėtai nusileidžia ant žemės. Čia jos ima mėgdžioti skruzdžių perų kvapus ir elgesį. Apgautos skruzdės pagalvoja, kad čia, žemės paviršiuje, netikėtai atsidūrė jų „vaikas“, ir nusineša į požeminius skruzdelyno labirintus, kur drugio lerva rūpinasi kaip savo. Taip drugys gauna „nemokamą bilietą“ į puikų ir sotų gyvenimą be rūpesčių per visą žiemą. Atėjus pavasariui ir iš kokono išsiritus sparnuotam drugiui, šis turi kuo greičiau pabėgti iš skruzdėlyno – kol sparnai pilnai neišsiskleidė ir kol skruzdės nesuprato, kad visą žiemą rūpinosi ne saviškiu, o parazituojančiu vabzdžiu. Ir ciklas vėl prasideda iš naujo.

Nuotraukų autorius: Vladas Ščiavinskas.