Prie Saidės iškils prof. R. Kazlausko atminimui skirtas koplytstulpis
Prieš metus netekome mūsų mylimo ir visuomenei puikiai žinomo gamtininko Ričardo Kazlausko (1927 09 14 – 2014 09 06). Niekas kitas nemokėjo taip jautriai ir šiltai kalbėti apie gyvąjį pasaulį. Daugybės jo buvusių studentų, radijo ir televizijos laidų žiūrovų atmintyje profesorius išliko kaip unikali asmenybė, savyje talpinusi mokslininką, publicistą, rašytoją ir dar daug daug ką.
Profesoriaus Ričardo Kazlausko atminimui pagerbti, š.m. rugsėjo 18 d. 14 val. prie Saidės upelio, Saidės pažintiniame take (Stirnių km., Trakų raj.) bus atidengtas koplytstulpis. Jį sukūrė skulptorius, tautodailininkas Saulius Lampickas. Neries regioninio parko direkcijos idėją pastatyti šioje vietoje koplytstulpį visokeriopai parėmė ir finansavo Trakų miškų urėdija.
Ši vieta koplytstulpiui pasirinkta neatsitiktinai. Neries regioniniame parke tekantis Saidės upelis – tai vietovė, kurią labai mėgo ir jos apylinkes tyrinėjo prof. R. Kazlauskas. Pavėsingas Saidės upelio slėnis dar 1995 m. patraukė profesoriaus dėmesį ypač didele retos augalijos įvairove ir išraiškingu kalvotu kraštovaizdžiu.
Profesorius Saidės slėnyje tyrinėjo ne tik ypatingą gyvosios gamtos pasaulį, bet ir įdomius kalvos papėdėje gulinčius akmenis ir ratu augančius ąžuolus, ieškodamas senųjų baltų tikėjimų likučių. Jam turime būti dėkingi ir už tai, kad turime Stirnių piliakalnį. Tai jis 1995 m. įžvelgė vienoje iš kalvų iki to laiko nežinomo piliakalnio formas. „Kiek atsigavęs, vaikščiojau po artimas apylinkes ir Saidės pakrantėje aptikau apie 1 m3 didelį akmenį viena lygia lyg aptašyta sienele. Akmens viršuje buvo įdubimas, kuriame augo apie 1 m aukščio eglutė. Šis akmuo iš esmės skyrėsi nuo upelio vagoje ar slėnyje esančių ledyno nugludintų akmenų. Išrovęs eglutę pamačiau, kad ji augo gilokame įdubime. Man tai priminė senovinį pagoniškų laikų aukurą. Jis visas buvo apaugęs samanom ir paparčiais – šertvėm. Pagalvojau, jeigu tai aukuras, tai greičiausiai jis buvo nuritintas nuo šalimais esančio kalno. Užlipęs ant kalno radau tipingus piliakalniams būdingus pylimus ir griovas“ – 2011 m. rašytame laiške pasakojo profesorius. Kaip testamentas liko mums šie laiškai, prašantys labai saugoti ir branginti trapią Saidės slėnio gyvybę.
