Natura 2000

Natura 2000 – tai europinės svarbos saugomų teritorijų tinklas. Jis skirtas apsaugoti retas ir nykstančias augalų bei gyvūnų rūšis jų gamtines buveines visoje Europoje. Natura 2000 saugomomis teritorijomis pirmiausia skelbiamos labiausiai nykstančios arba natūralios gamtos išsaugojimui svarbiausios teritorijos. Tikslas – skatinti biologinės įvairovės apsaugą, atsižvelgiant į mokslinius, ekonominius, socialinius kultūrinius ir regioninius reikalavimus.

Natura 2000 tinklą sudaro dviejų tipų saugomos teritorijos:

Buveinių apsaugai svarbios teritorijos. Jų apsaugą reglamentuoja Europos Tarybos direktyva dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (92/43/EEB). Gamtinės įvairovės apsaugai yra svarbu išsaugoti ne tik atskiras rūšis, bet ir natūralią jų gyvenamąją aplinką – buveinę, kurioje gyvoji ir negyvoji gamta kartu formuoja vieningą visumą. Juk nei viena rūšis negali egzistuoti atskirai, be kitų su ja susijusių rūšių. Buveinė, kaip unikalus gamtos kompleksas, yra didelė vertybė pati savaime. Įvairūs buveinių tipai formavosi ilgą laiką. Sunaikinus tokią buveinę kaip senas ąžuolynas, tarp laukų ir miškų besirangantis sraunus upokšnis ar klampi pelkė turėtume laukti kelias dešimtis ar net šimtus metų, kol viskas vėl grįžtų į natūralią būklę, jei tai dar apskritai dar būtų įmanoma. Šiuo metu Europoje išleidžiama milijonai eurų miškų želdinimui, pelkių ir numelioruotų upelių atkūrimui. Kiekvienam žinoma, kad atkurti tai, kas buvo sunaikinta, kainuoja kur kas daugiau nei protingai tvarkyti ir išsaugoti dar išlikusias gamtos vertybes.

Paukščių apsaugai svarbios teritorijos. Jų apsaugą reglamentuoja Europos tarybos direktyva dėl laukinių paukščių apsaugos (79/409/EEB); Dėl žmonių veiklos labai sumažėjo natūralių gamtinių teritorijų plotai. Daugelio paukščių išlikimas priklauso nuo sąlygų keliolikoje ar keliasdešimtyje vietų, kuriose telkiasi didžioji įvairių paukščių populiacijos dalis. Daugelio rūšių paukščiai skirtingais sezonais apsistoja skirtingose teritorijose, regionuose ar net kontinentuose. Taigi skirtingais sezonais reikšmingoms rūšiai vietoms išsaugoti ir išskiriamos paukščių apsaugai svarbios teritorijos. Pagal Paukščių direktyvą, Lietuvoje šios teritorijos turi būti išskirtos 47 Europos mastu nykstančioms paukščių rūšims bei jų veisimosi vietoms apsaugoti.

Natura 2000 teritorijos Neries regioniniame parke:
Paneriu miskas

Panerių miškas – priskiriamas Vakarų taigos buveinių tipui. Daugeliui tikriausiai keista girdėti, kad Lietuvoje auga taiga. Iš tiesų šiam buveinės tipui priskiriami natūralūs, seni spygliuočių ar mišrūs miškai, dažniausiai augantys nederlinguose dirvožemiuose. Sename natūraliame miške auga įvairaus amžiaus ir skirtingų rūšių medžiai, čia taip pat būna gana daug išvirtusių, pūvančių medžių, būtinų retoms grybų ir vabzdžių rūšims. Tokie miškai turėtų būti pagrindinė šio regiono buveinė. Jie kažkada iš tiesų plytėjo didžiuliuose plotuose, tačiau dabar Europoje intensyviai vystant miškininkystę natūralių miškų išliko labai nedaug.

 

Azuolynas 03
Dūkštų ąžuolynas ir Dūkštos upelio slėnis – priskiriami plačialapių ir mišrių miškų buveinių tipui. Šiam tipui priskiriami dažniausiai ąžuolynai, liepynai, augantys derlingose vidutiniškai drėgnose dirvose. Tai didžiausias plačialapių miškų masyvas Neries regioninio parko teritorijoje. Jo medynuose vyrauja ąžuolai, drebulės, beržai ir eglės. Dūkštų ąžuolynas turtingas savo biologine įvairove. Čia auga 280 rūšių augalai, 95 rūšių kerpės, 317 rūšių grybai, taip pat gyvena 102 rūšių vabalai.

 

Brazuoles upe ir jos slenis
Bražuolės upė ir jos slėnis – priskiriamas upių sraunumų buveinių tipui su kurklių bendrijomis. Natūralūs tarp miškų ir pievų besirangantys upokšniai paprastai džiugina kiekvieną. Šaltame ir švariame vandenyje gausu įvairiausių vandens gyvūnų, žvilgančių upėtakių, iš jūros atkeliaujančių neršti lašišų. Srovėje besidraikanti vandens augalija sudaro puikų prieglobstį gyvūnams. Srauniuose upeliuose gyvenantys augalai ir gyvūnai yra labai jautrūs taršai, todėl šis buveinės tipas yra ypač lengvai pažeidžiamas ir jautrus žmogaus poveikiui. Verta paminėti, kad svarbi ne tik Bražuolė, bet ir jos slėnis, nes čia daugiausiai retų augalų rūšių visame Neries regioniniame parke – net 22 saugomos ir kelios dešimtys apyrečių.

 

Silenu takas 08Neries upė – skiriama retoms žuvų rūšims bei jų nerštavietėms apsaugoti (salačiams (Aspius aspius), kirtikliams (Cobitis taenia), paprastiesiems kūjagalviams (Cottus gobio), lašišoms (Salmo salar). Neries vaga daugiau ar mažiau natūrali, vandens tarša šiuo metu sumažėjusi, o tai lemia gana didelę retų ir praeivių žuvų įvairovę. Parko teritorijoje esanti Neries atkarpa pasižymi ypač palankiais lašišinių žuvų nerštui biotopais.

 

Silenu takas 10Sviliškių kaimo apylinkės – priskiriamos šienaujamų mezofitų pievų buveinių tipui. Išlikusios natūralios pievos yra puiki buveinė gyvuoti melsviesiems gencijonams ir kitoms retoms augalų rūšims. Šioje teritorijoje taip pat gausu nedidelių pelkių, kuriose gausiai auga orchidiniai augalai bei gyvena retosios drugelių rūšys. Šaltiniuotuose, žmogaus veiklos nepaliestuose šlaituose prieglobstį randa Lietuvos raudonosios knygos augalai – didieji asiūkliai, taip pat retosios samanų rūšys.

 

Vepriskiu ezereliaiVepriškių ežerėliai – gamtinės vertybės, dėl kurių atrinkta vietovė: ežerai su menturdumblių bendrijomis (9,0 ha) ir žemapelkės su šakotąja ratainyte (5,0 ha). Ši nauja teritorija yra Elektrėnų savivaldybėje, patenka į Neries regioninį parką (dalis Veprių botaninio draustinio). Teritorijos plotas – 17 ha. Veprių botaninį draustinį sudaro du ežerai: Veprinis (6,60 ha) ir Vepriukas (2,16 ha) bei juos supantys miško kvartalai. Čia užregistruotos 432 augalų rūšys, iš kurių 9 įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą. Draustinio įžymybė – retasis augalas šakotoji ratainytė (Cladium mariscus). Šis augalas yra prieš 5 tūkst. metų čia buvusio šiltesnio klimato reliktas. Lietuvoje žinoma tik apie 30 jos augaviečių.

 

Grabijolu miskasGrabijolų miškas – priskiriamas griovų ir šlaitų miškų buveinių tipui. Teritorijos ribos sutampa su Neries regioninio parko Kulio kraštovaizdžio draustinio ribomis. Dėl sudėtingo reljefo sunkiai pasiekiamuose Neries šlaituose išliko pirmykštė gamta. Dešiniajame Neries krante esančiuose brandžiuose miškuose gyvena retasis žvėrelis – didžioji miegapelė.