Gamta

Augalija
Neries regioniniame parke rasta 959 augalų rūšių, iš jų 53 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Tokią didelę įvairovę nulemia dirvožemių ir reljefo ypatumai. Retomis augalų rūšimis ir natūraliomis bendrijomis išsiskiria Bražuolės upelio salpa ir terasiniai šlaitai, Veprių termokarstiniai ežerai su tarpinio tipo pelke tarp jų, Dūkštų ąžuolynas su rezervato kvartalu, Neries įsaulyje esantys šlaitai, Neries pavaginė juosta. Retoms augalų rūšims išsaugoti įsteigti Bražuolės ir Veprių botaniniai draustiniai. Bražuolės upės slėnyje rasta daugiausiai retų augalų rūšių visame parke – net 22 saugomos ir kelios dešimtys apyrečių. Veprių ežeriukai apaugę ištisine reliktinės rūšies – šakotosios ratainytės juosta. Tarp ežerėlių esanti pelkė, užpelkėjusios apyežerių vietos ir krantai taip pat yra retų ir saugomų augalų rūšių buveinės.

Be dviejų saugomų gausių radimviečių botaniniuose draustiniuose, daug retų augalų ir bendrijų randama prie Klimoniškių bei Legotiškių kaimo apylinkėse esančių Ilgelio ir Dumbliuko ežerėlių pakrantėse. Miškuose akį traukia vėjalandės šilagėlės, pasigėrėjimą kelia miškinės lelijos, pasitaiko daugiametės blizgės sąžalynų. Stačiuose Neries šlaituose aptinkamos šilinės perkūnropės, tamsialapiai skiautalūpiai, smiltyniniai gvazdikai. Sausose natūraliose pievose stiebiasi melsvieji gencijonai, o drėgnose ir užliejamose – violetiniais žiedais pasipuošia paprastieji kardeliai. Šaltiniuotuose paupiuose ir pelkėse aptinkamos pelkinės uolaskėlės, paprastoji tuklė, dėmėtoji ir baltijinė gegūnės, dvilapis purvuolis ir kiti retieji augalai.
Trumpa augalų bendrijų charakteristika.

Gyvūnija
Neries regioninio parko miškuose galima rasti beveik visų rūšių Lietuvos miškų žinduolius – stirnas, briedžius, elnius, šernus ir kt. Prie vandens gyvena bebrai, srauniuose upeliuose statantys užtvankų kaskadas, taip pat ūdros, audinės, kirstukai. Užregistruotos visos 14 Lietuvoje gyvenančių šikšnosparnių rūšys. Rūšine įvairove ir šikšnosparnių gausa išsiskiria Panerių dvaro parkas ir jo apylinkės, Dūkštų ąžuolynas bei Dūkštų gyvenvietė. Parko įžymybė – į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta didžioji miegapelė (Iš 9 Lietuvoje nustatytų radimviečių, 3 yra Neries regioninio parko teritorijoje). Jų populiacijos tyrimai vykdomi nuo 1999 metų.

Nuošaliuose šlapiuose miškuose, senuose medžiuose lizdus krauna vienas stambesnių mūsų krašto paukščių – juodasis gandras. Tai atsargus ir slėpiningas paukštis, vengiantis žmogaus kaimynystės. Jautrus trikdymui, todėl nyksta. Netoli vandeningų žemapelkių pavasarį galima išgirsti “trimituojančias” grakščiąsias gerves. Miškingose paežerėse ir paupiuose ar šalia senų sodybų lizdus krauna kukučiai, išsiskiriantys iš kitų paukščių ypač dideliu spalvotu kuodeliu. Parke yra nemažai plėšriųjų paukščių. Tai mūsų krašte dažniausias vanaginių būrio paukštis – paprastasis suopis, įprasti paukštvanagis ir nendrinė lingė, apyrečiai ar reti vapsvaėdis ir sketsakalis. Senuose lapuočių miškuose įsikuria mažasis erelis rėksnys. Jis peri gūdžiose, retai žmonių lankomose vietose. Kartais užklysta jūrinis erelis, juodasis peslys, pievinė lingė, erelis žuvininkas. Sraunių upelių stačiuose šlaituose urvelius rausia tulžiai. Naktimis ūbauja naminės pelėdos, Neries pakrančių pievose dažnai galima išgirsti griežles. Žiemą neužšąlančiose Neries atkarpose gausiais būriais žiemoja didieji dančiasnapiai, klykuolės, didžiosios antys, gulbės.

Neries regioninio parko vandens telkiniuose – upėse, ežeruose, kūdrose, pelkėse – gyvena daug varliagyvių ir roplių. Dažna viena stambiausių mūsų varliagyvių – paprastoji rupūžė. Nendrinė rupūžė, nors ir vadinama “nendrine”, mažai susijusi su nendrynais arba vandens telkinių pakrantėmis. Ją galima pastebėti ir Dūkštų ąžuolyne, ir Velniakampio pušynuose. Rečiau randama žalioji rupūžė. Įprastos ir dažnos smailiasnukė, rusvoji, kūdrinė ir didžioji kūdrinė varlės. Parko miškuose gyvena gluodenai. Jie savo išvaizda primena gyvatę, todėl kartais su ja painiojami ir vadinami “geležine”, “varine gyvate”, net laikomi nuodingais. Iš tikrųjų tai bekojai driežai. Pušynų pakraščiuose, įsaulyje esančiuose šlaituose, pakelėse, labai dažni vikrieji driežai. Drėgnose upelių pakrantėse randamas gyvavedis driežas. Gerai saulės įšildomose vietose, vandens telkinių pakrantėse, senose kirtavietėse, labai daug geltonskruosčių žalčių.

Margas Neries upės žuvų pasaulis. Nors Neries vidurpis sąlygiškai labiau eutrofizuotas ir yra 7 – 25 km žemiau Vilniaus valymo įrenginių, žuvų rūšinė įvairovė labai didelė. Nesant užtvankų, ichtiofauną formuoja ne tik vietinės, bet ir praeivės žuvų rūšys. Be to, čia daug sraunumų (Saidės, Popų, Salinės rėvos), švarius vandenis įplukdo Vokė, Saidė, Bražuolė, gana didelė biotopų įvairovė. Pastaruoju metu sumažėjus įmonių veiklai bei įdiegus modernias nutekamųjų vandenų valymo technologijas, bendra upės būklė akivaizdžiai pagerėjo. Tyrimų metu į parko teritoriją įeinančioje upės atkarpoje užregistruotos 30 žuvų rūšių. Labiausiai paplitusios yra kuojos, šapalai, ešeriai. Taip pat nemaža lydekų, salačių, žiobrių. Kur kas retesnės tam tikrose upės atkarpose aptinkamos ar specifinių biotopų besilaikančios žuvys yra lašišos, šlakiai, margieji upėtakiai. Jų populiacijos lengvai pažeidžiamos, todėl jų ištekliams būtina speciali apsauga. Verta paminėti, kad geografas ir klimatologas prof. K. Pakštas (1893-1960), dar prieš II pasaulinį karą Panerių dvare nufotografavo vieną didžiausių Lietuvoje sugautų lašišų (112 cm ilgio, 38 cm pločio, 10 kg svorio), kurią pagavo vietiniai žvejai.

Entomologinių tyrimų metu Neries regioniniame parke užregistruotos 1329 vabzdžių rūšys. Galima pasidžiaugti, jog 38 rūšys – naujos Lietuvos faunai. Vyrauja dažnos, plačiai paplitusios vabzdžių rūšys, tačiau čia randa sau tinkamas buveines ir gyvenimo sąlygas reti, saugomi, įrašyti į Lietuvos ir Tarptautinius saugomų rūšių sąrašus, vabzdžiai. Neries regioninis parkas pasižymi savita ir įdomia vabalų fauna, kurių užregistruota 270 rūšių. Čia rastos 7 vabalų rūšys, įtrauktos į kertinių miško buveinių sąrašus. Dūkštos upelio slėnio abiejuose šlaituose išlikusiuose senuose drevėtuose ąžuoluose vystosi bent keletas saugomų rūšių vabzdžių: niūraspalvis auksavabalis, purpurinis plokščiavabalis ir kt. Parke randamos 623 drugių rūšys. Tai truputį daugiau nei ketvirtadalis žinomų drugių rūšių faunos Lietuvoje. Akį džiugina spalvingi dieniniai drugiai: citrinukai, spungės, admirolai, dilgėlinukai, plačiai paplitę, tačiau visur negausūs machaonai. Palyginti dideliu skaičiumi retų rūšių išsiskiria Karmazinų apylinkės. Čia rasti reti, į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti drugiai: pietinė hesperija, didysis auksinukas, gencijoninis melsvys ir kt.

Grybai
Sunku įsivaizduoti mišką be grybų. Jie itin svarbūs miško ekosistemos mitybos grandims. Ne visi grybai yra pavojingi medžių ligų sukėlėjai, daugelis jų labai naudingi augalų mitybai. Be to, jie yra įvairių gyvūnų ir vabzdžių maisto šaltinis. Regioninio parko teritorijoje randama 450 grybų rūšių, augančių ant įvairių augalų ir krūmų, miško paklotės. Retos ir saugomos yra 22 grybų rūšys: ąžuolinė kepena, korališkasis trapiadyglis, paprastasis taukius, kuokštinė grifolė ir kt. Dūkštų ąžuolyne rasti kuokštinis sėdis, ąžuolinis skylenis ir krokinis minkštenis yra reti visoje Europoje ir aptinkami tik ant senų stambių ąžuolų.

Negyva mediena-gyvajai gamtai
Kiek stuobrių gyvena jūsų kaimynystėje? Natūraliame, sveikame miške kas penktas medis turi būti stuobrys! Dažnas regioninio parko lankytojas mano, kad parko teritorija turi būti sutvarkyta panašiai kaip kad miesto parkuose: trumpa nupjauta žolė, sugrėbti lapai, išvalyti sausi, nuvirtę medžiai. Tačiau išties regioniniai parkai yra įsteigti saugoti natūralią gamtą, kurioje tokia žmogaus rankų sukurta “tvarka” yra kenksminga natūralioms ekosistemoms. Kad ir kaip keistai beskambėtų, bet stuobriai, sausuoliai ir virtuoliai yra neatsiejama sveiko miško dalis. Grybauti trukdantys virtuoliai, uoksėti stuobriai, supuvusių kamienų dalys ir kitos žuvusių medžių liekanos, kurios galbūt kelia siaubą miesto gyventojui, yra tai, kas paverčia eilinį seną mišką tikra giria. Žuvę medžiai ir jų dalys, mokslininkų vadinamos negyva mediena, yra tūkstančių įvairių organizmų gyvenamoji aplinka, maistas ar laikina slėptuvė. Sveikame miške negyva mediena turi sudaryti 20-30 proc. viso medienos tūrio. Tad vaikščiodami po Neries regioninio parko girias, džiaukitės išlikusiais natūraliais miškais ir juose esančia negyva mediena – tūkstančių organizmų namais.

IMGP1118
IMGP1127
IMGP7880
IMGP1671
IMGP1190
IMGP5781
IMGP7962
IMGP2564
IMGP0753
IMGP0453
IMGP8820